Sinsilos knygos ir kita.

1 SKYRIUS
Flaerėjų miško viršūnės

Platūs medžių vainikai dengia tą naktį švietusią menėsieną. Kai dar medžiai nebuvo numetę savo žaliųjų lapų, Flaerėjų miške buvo tamsiau negu bet kurioje kitoje vietoje. Kiekviename kampe šlamėjo krūmai nuo juose pasislėpusių žvėrelių – tai vienur koks paukštelis ar mažas žvėrelis, norintis pasislėpti nuo piktų naktinių plėšrūnų, kitur – tie patys plėšrūnai, užuodę aukas rausias. Ant stambios ažuolo šakos tupėjusi ir ritmingai ūkavusi pelėda staiga nėrė žemyn. Net tokioje tamsoje, ji pastebėjo pasimetusią mažą pilką pelytę, kuria ir pagriebė. Po kelių akimirkų aštrus pelėdos snapas perdūrė jos menką kūnęlį ir nutraukė jos gyvybę. Malonią vakarienės tylą sudrumstė keli neramūs žingsniai. Keturi jaunuoliai. Vienas iš jų skaičiavo pinigus. Jo trumpokus šviesius plaukus kedeno, tą kart, lengvas vėjelis, veidetūnojo šypsena. Jis buvo patenkintas. Kitas sunkiai tempė maišą. Vieną ranką atlaisvinęs, jis patrynė pilkas raineles turėjąsias akis ir vėl, sutelkęs visą jėgą, pradėjo tempti. Trečiasis, susiėmės už šono, norėjo kuo greičiau pasiekti namus. Į jį žvilgtelėjo šalia žingsniavusi mergina. Jos žvilgsnis buvo susirūpinęs, bet vaikinai šyptelėjo, lyg sakytų „Viskas gerai“. Išlindę iš miško, jie pasuko skirtingais keliai – vaikinai kairėn, na, o mergina dešnėn. Kai ši atžygiavo links artimiausio miesto žibinto, jau galėjai gerai išvysti dailią figūrą ir juodus, į uodegą surištus plaukus, kuriais žaidė šaltas rudens vėjas. Ji nusišluostė kraują bėgantį iš lūpos ir sulėtino žingsnį. Buvo išsekusi, bet patenkinta - kišenėje saugiai gulėjo kelios šimtinės. Nusišypsojusi pakėlė akis į mėnulį. Šis kaip niekad skaiščiai švietė, apšviesdamas miško, iš kurio mergina neseniai išėjo, medžių viršūnes. Ten saugiai galima paslėpti kelias savas paslaptis...
Na, o vaikinai taip neskubėjo. Juk vienas tempė sunkų maišą, kitas buvo sužeistas, o trečiasis užsisvajojęs žengė link savartyno.
- Mm, dar viena gera naktelė... – svajoklis, vardu Maiklas, gudriai nusišypsojo. Jis, ko gero, labiausiai džiaugėsi uždirbta suma, o gal tiesiog labiausiai nesidrovėjo to parodyti?
- Juk tai taip žiauru... – maišo tempėjas šaltai žvilgtelėjo į Maiklą.
- Jei tau tai nepatiktų – nedarytum, Čarli, - šviesiaplaukis jam staigiai atrėžė ir vėl gudriai nusišypsojo. – Juk vis dėl to – dabar kišenė pilna grynųjų...
- Tu teisus, Maiklas. Pinigai man praverčia... Gerai, kad dar tėvams nerūpi ką perku, ką darau ir panašiai. O jūsų tėvai dar to nepastebėjo? Juk keista, kad mes turim tiek daug pinigų.
- Nemanau, kad maniškaii ką nors įtaria. Gal tik linos gali ką įtart...
- Taip, tie sudaro didžiausią tėvišką įvaizdį. Nors kaip ji pati sakė, jie jį tik sudaro prieš mus...
- Mano ir nepastebi... Bet manau, kad šiandien pastebės. – raitęsis iš skausmo pasakė žaliaakis Todas. Jam tikrai buvo negerai – šone turėjo gilią durtinę žaizdą ir kartu plyšte plyšo galva. Jis ėjo šiek tiek laikydamasis už šono.
Vaikinai greit užtilo, mąstydami, ką pasakys dėl tos žaizdos Todui. Juk jos taip lengvai nepaslėpsi – kraujas, raiščiai ir panašiai. Na, jei jis ryt greit išlėktų iš namų....
- Gerai, kad dar Linda turėjo binto – ne taip jau ir persigėrė per marškinėlius. – Čarlis bandėį paguosti Todą, bet jam tai buvo nemotais. Jis norėjo kuo greičiau krist į lovą ir miegot, mat ryt jiems reikėjo į mokyklą. Jis buvo tamsių nešukuotų plaukų. Sužeistasis buvo aukščiausias iš visos jų šutvės.
Čarlis paleido maišą ir tarstelėjo kitiems:
- Maiklai, tu nunešk maišą, aš dabar lekiu namo, tau arčiau. Mokykloje susistiksime.
Abu vaikinai linktelėjo ir žengė tolyn, kol tuo tarpu, Čarlis jau lėke perėja tolyn.
- Labai skauda? – Maiklas neramiai žiūrėjo į draugą, likusį su juo.
- Tai ne, - šis piktai atsakė ir jie patraukė link savartyno toliau.

Čia mano.

Labai įdomi istorijos pradžia (tikiuosi ;D). Laukiu nesulaukiu tęsinio

ok :D

kad aparasysi?

kai buga komentarą uždės :D

man tai visai idomiu

ok
nauja dalis :D

2 Skyrius
„Kampas“

Linda ramiai žingsniavo plačiu mokyklos koridoriumi. Kaip visada, aplinkui triukšmavo visi kas tik galėjo, kas tik nebuvo užsiėmę. Pastebėjusi grupelę vaikinų, su kuriais vakarišėjo iš miško, ji pribėgo prie šių. Žinoma, iškart pasižiūrėjo į Todo šoną. Kiek taip pastovėjusi, nieko jiems nesakydama, pagaliau prabilo:
- Ar tėvai pastebėjo?
- Nežinau, nepastebėjau, kad mama būtų susirūpinus, o tėvas, žinoma, jau būtų aprėkęs.
- Tai, ko gero, nepastebėjo... Šaunu. – ji šyptelėjo bet staiga ji pradėjo juoktis.
- Kas tau yra? – kaip į nesveiką Todas žvilgtelėjo į ją.
- Nieko tiesiog... – ji iš juoko suirietė, laikydama rankas ant pilvo. – Tiesiog pas tave rankos šleivos jei susižeidei.
- Tai aišku, tau buvo lengva žiūrėti kaip aš viską darau, - kandžiai atsikirtęs Todas pats sukrizeno.
- Aga, tu viską darei. Tik tu pjaustei sau į šoną.
- O taip, aš toks protingas, kad įdomiau apžiūrėti savo vidaus organus nupjaunant odos gabalą iš šono ir dar praskiečiant tą žaizdą, kad ir jūs matytumėte.
- Ką gali žinoti, kas gali šauti šitam „šonų pjaustymo genijui“ į smegenis, kurios, duok dieve, užima vieną kubinį centimetrą...
- Ar jūs galit kada nors nesiginčioti? – Čarlis piktai dėbtelėjo į juos.
- Ne, - į tokį atsakyma kartu atsakė Todas ir Linda, kiek vėliau vėl pradėję ginčiotis.
- Gerai, galit ginčiotis, - Čarlis, susikišęs rankas į kišenes, nuėjo link kitos grupelės vaikinų.
- Nuo kada jis tąsosi su Arminu? – Linda kreivai žvelgėį ką tik nuėjųsi draugą.
- Nežinau, nuo tada kai kažką sugalvojo. – Maiklas pirmą kart per dieną prabilo, šiek tiek nustebinęs merginą ir Todą.
- Tas Arminas gal mažas į puoda su balikliu įkrito? – Todas pažvelgė į labai jau reikšmingo vaikino, toje grupėje, plaukus.
- Eime paskui juos... – Maiklas nusėkė paskui tą šutvę, kartu pakviesdamas ir kitus du, kurie taip pat nuėjo su juo. – Jie eina link ‚kampo“.
- Fu... – Linda nepatenkintai iškišo liežuvį. – Tentikrai negaivus oras.
Tai buvo tiesa. Gimnaziją stovėjo miesto užkampyje, pamiškėje, kur oras buvo itin švarus. Dėl to daug kas čia siųsdavo savo vaikus. Nors tie patys vaikai jį teršdavo, eidami į „stebuklinąjį kampą“, kur jie buvo atskirti nuo „senių“. Ten buvo populiari vietelė susiburti – niekieno netrukdydamas galėjai išberti visą savo keiksmažodžių žodinėlį, patraukti dumą ar ką dar šlykštesnio. Tai skaitėsi „kieta“, tad daugelis stengėsi pritapti prie šios vietos karaliūnų, panašių į Arminą. Bet ši grupelė ten neėjo. Jie nesistengė prie nieko gretintis.
- Žinau, kad ne kas, bet... – Maiklas užtęsė, norėdamas suintriguoti savo draugus. – Uždirbsime dar vieną įdomią naktelę miške. Galėsim jau naujas vienas tirti, nes vakar baigėm...
Maiklas staiga sustojo. Žinoma, Čarlis ir Armino sėbrai ėjo į „kampą“. Maiklas atsisuko į juos.
- Taip, jis daro viską, ką tik sumąstė. Tiksliau ką nusprendėme padaryti.
- Jūs nusprendėte? O mes? – Linda piktokai žvilgtelėjo į ji, prieš tai galva parodydama į Todą.
- Dar suprasit, kad šis planas genialus!
- Nemanau... – Linda jau sukosi eiti į mokyklos vidų, bet Todas ją pagriebė už rankos ir tarstelėjo:
- Jie žino ką daro, neisterikuok.
Linda užvertė akis ir sukryžiavo rankas. Nors su Todu ji daug gynčiodavosi, ji beveik visada jo paklausydavo. Gal dėl to, kad neskaitant, kad ji gali jam atsikirst, jis vis vien buvo stipresnis?O gal dėl kitų priežasčių...


Čarlis stovėjo atsirėmęs į purviną mokyklos sieną ir klausėsi nešvankių kalbų bei anekdotų. Kartkartėmis nusikeikdamas jis parodydavo, kad pritaria. Arminas tai labai vertino – juk jam pritaria. Vis dėl to, Čarlis nusprendė, kad čia niekas neturi neperūkytų smegenų. Juk pagalvotų apie žalą, apie tariamų žodžių reikšmę... O gal jis pats buvo per protingas? Vis dėl to, tai nelabai ką reiškia. Svarbiausia dabar – atsiminti kuo daugiau keiksmažodžių, kad atrodytų protingesnis prieš visą Armino šutvę, prieš beveik visus toikius pačius savo mastysena.
Taip nuobodžiaudamas, jis pastebėjo daug juokingų dalykų. Tas beryšio sakomi keiksmažodžiai linksmino armino draugus, skatino imt cigaretes iš jo rankoje laikomo pakelio ir taip pat kartoti jo pasakytus keiksmus.Neištvėręs, Čarlis prunkštelėjo. Visi į jį pasižiūrėjo išpūtę akis, tarsi „kaip jis gali tyčiotis iš šeimininko‘‘. Vaikinas apšalo, tada pakartojo paskutinį Armino pasakytą keiksmažodį ir visi pradėjo juoktis. „apgailėtina,“- visa tai netilpo jam galvoje.

Šedevras. Labai įdomi istorija, norisi kuo greičiau sužinoti kas vyks toliau ;D Laukiu nesulaukiu kitos dalies

rašau ir nesulaukiu kol kitą dalį baigsiu
EDIT : nauja dalis:( pakoreguota)
3 SKYRIUS
Geografija užknisa

Kitą dieną, Linda jau buvo sutikusi Maiklą. Jis su Čarliu jau buvo papasakojęs jai ir Todui jų puikųjį planą, kurį jie buvo sugalvoję. Linda jau buvo pakeitusi nuomonę ir pati tvirtino, kad šis planas genialus. Prie to turėjo galimybę prisikabinti Todas, ką jis jau darė kelias pertraukas.
- Kokia jums pamoka? – Linda paklausė, mat šiandien jiems visiems buvo 6 pamokos ir liko iškentėti tik paskutiniąją.
- Biologija. O tau? – Maiklas skubomis paklausė, mat jie buvo labai arti biologijos kabineto į kurį ir turėjo šmurkštelt jis.
- Geografija. Na, tai kaip nors susitiksim gal. – Linda šyptelėjo ir nubėgo link laiptų, kuriais galėjo pakilt į trečiąjį aukštą, kur ir buvo geografijos kabinetas. Maiklas lėtai nužygiavo į kabinetą, nors skambutis senai buvo suskambėjęs.

- Kur užtrukęs buvai? – Todas įtariai žvilgtelėjo į Maiklą.
- Su Linda susitariau, kur susitiksim. – Maiklas jau ruošėsi atsisėsti tokia poza, kad galėtų patogiai prigult ir pasnaust. – Sakė, kaip nors ją rasime.
- Hm...- Todas nutęsė ir padėjo ant judviejų suolo mikroskopą. – Čarlis sėdi su Arminu.

- Kur buvai užtrukusi, Linda?! Praleidai pusę pamokos! – ponia Luthauden jau rėkė ant Lindos. Ji buvo pagarsėjusi turinti gerą balsą, kurį ypatingai šauniai išnaudodavo rėkimui ant mokinių.
- Mokytoja, pavėlavau lygiai 3 minutes... Jūs net nepradėjote vesti pamokos...
- O trys minutės nesiskaito?? – mokytoja žiūrėjo į ją piktu žvilgsniu. Tai ji taip pat mokėjo puikiai.
- Taip, bet...
- Aišku, sėskis. Šiandien lieki po pamokų.
- Bet...
- Sakiau sėst!
Linda nuleido galvą ir staigiai užsirašė ant sąsiuvinio datą. Liūdna buvo dėl to, kad ji nuvils savo draugus. Bet jugi jie žino – jai dažnai taip nutinka.
- Linda, gal pasiruošusi atsakinėti tada?
Merginai apšalo kojų galiukai.

Po pamokų, grupelė vaikinų išėjo iš gimnazijos. Čarlis rankoje laikė raudoną biologijos sąsiuvinį. Markas stebėjo merginas, einančias „kampo“ link.
- Šlykštu, - jis net pasipurtė.
- Bjauru, - Todas pritarė savo draugui.
- Gan juokinga, - Čarlis prisiminė labai protingą pokalbį su Arminu bei jo šutve. – Svarbiausia – turėt cigarečių ir mokėti keiktis.
- Tada kvaila, - Maiklas gūžtelėjo pečiais.
- Kur Linda? – Todas tryptelėjo kojomis ir žvilgtelėjo į trečią aukštą. – Taip ir maniau kad neateis... Nereikia net klausytis, jei ji sako „pažadu“ ar „susitiksim“... Vėl vėžlio žingsniu atžygiavo į geografiją.
- Nestumk. – Maiklas trinktelėjo jam į ranką.
- Tada nueisiu į geografijos kabinetą. Įsitikinsiu, kad ji ir vėl papildomai mokosi geografijos.
Todas grįžo vėl į mokyklą. Ten šurmulio jau nebuvo, nes joje buvo likę pagrinde tik mokytojai. Gal keli knygų griaužikai sėdėjo bibliotekoje – jokio kieto jaunimo. „ Jaučiu, kad šį kart viskas kitaip...“ – Todas kažką įtarė, belipdamas laiptais į trečiąjį aukštą.

Čiotkai ;DD pavadinimas "Geografija užknisa" bet į geografijos kabinetą nuėjo tik ant galo ;DD Tai kaip ten? ;D bet vistiek liux

susimaišiau
nes ten seniau rašiau, o šnd pratęsiau
bus geo
tuoj pataisysiu

Kaip visada labai įdomu ;]
Tu turi rasytojios veną xD

žinai, lengviau taisyt, nei rašyt :D
Jei už rašinį gauisių 9 arba daugiau - tu teisi

xXD

Nefloodink ;]
Aš tą dalį koreguoju, nes su klaidom ;D

Ir vėl reiks skaityt xD

na va, truputį pataisiau. Jei įdomu paskaitykit

,kad nieko nėr :O

daug žodžių pataisyta ;] pastebėt gali užrašą koreguotą ant tos dalies ;] ;D

AIJ JOA XD

na tai va, dabar rašau kitą dalį, kuri, tikiuosi, irgi patiks.

Skaičiau ir patiko bet kelias esu perskaičius tai tik paskutine skaičiau xD

Malonu.

Fainos tavo knygos.. iš kur tokia kūryba? jėga

jo jėga xD
4 SKYRIUS
Smagiau dviese

Prie mokyklos jau seniai nieko nebuvo. Visi jau buvo išnešę kudašių. Gal jau linksminosi, pamiršę visų nemėgstamus namų darbus... Bet vienam kabinete dar buvo trys žmonės. O taip – visų gerai žinomi Linda ir Todas ir būsimoji operos solistė geografijos mokytoja ponia Luthaunden.
- Dviese smagiau? – moteriškė keistai šypsojosi dviems mokiniams. – Juk geriau ką nors padaryt susijusio su mokykla, nei kur už kampo glamžytis?
Linda piktai į ją žvilgtelėjo, taip jos dažnai susižvalgydavo. Todas jau buvo gavęs žinutę, kad jų draugai nebelauks ir liūdnai žiūrėjo pro langą.
- Jaučiu, kad visą pamokoms skirtą laiką ir švaistotės dviese. Vaidinat didelius, nors esat tik šlykštūs, užsispyrę paaugliai. O kai kuriems žmonėms ir vaikai... – mokytoja įdomiai pažvelgė pro langą. Matėsi liūdesys jos akyse. Kelias akimirkas taip pažiūrėjusi, ji papurtė galvą ir žvilgtėlėjo į mokinius. Jie toliau rašė, lyg ir nekreipdami dėmesio į jos pasakytus žodžius. Kartkartėmis, vaikinas taip pat žvilgtelėdavo į langą. Ponia jau stengėsi užsirūstinti ir parodyti koks galingas jos balsas, bet šis taip ir žiūrėdamas pro langą paklausė:
- Kas jus kankina, ponia Luthauden?
Mokytoja šiek tiek pasimetė. Tada pažvelgė pro langą, beveik į tąpatį tašką, kaip ir Todas. Šis žvilgtelėjo į Lindą, kuri šyptelėjo, nes žinojo, kas dabar nutiks. Todas pažiūrėjo į mokytoją gan liūdnu žvilgsniu. Ši labai susinervavo, pasiėmė už kaktos.
- Gal jau eikit... – ji iš vis nusisuko. Girdėjosi kažkas panašaus į kūkčiojimą, bet Linda ir Todas greit susikrovė daiktus ir išlėkė iš kabineto. Tai buvo daug svarbiau, nei geografijos mokytojos ašaros.

- Puikiai pasirodei. – Linda du kartus tyliai paplojo rankomis.
- Žinau, tai aš moku. – Jis parodė nykščiu į save ir šyptelėjo.
- Tu šauniai perpranti visus mokytojus. Kai tu atėjai, iš kart apsidžiaugiau.
- Pagaliau – laisvė? – Todas nusijuokė.
- Panašiai, - Linda taip pat sukrizeno.
Beeidami namo, jie išjuokė beveik visus jiems dėstančius mokytojus. Kelias buvo gan ilgas, tad jie spėjo. Nuojauta sakė, kad geografijos mokytoja operistės karjerą užmirš ir dar ilgai nepaliks jų po pamokų. „ Taip jai ir reikia“ skambėjo abiejų mintyse ir jie net nepastebėjo, kaip priėjo prie Lindos namų. Už kelių namų buvo Todo namas, tad tiek kelio jie visada baigdavo kartu.
- Na, tai iki, - Linda pamojavo ranka.
- Ne, palauk, - Todas šūktelėjo, nes linda jau buvo prie vartelių. Ji sunerimo ir atisuko į jį. – Aš juk pats sau šonų nesipjaustau...
- Buvome mokykloje juk, todėl taip pasakiau, - Linda numojo ranka ir šyptelėjo. -a, dabar tai tikrai iki.
- Iki, iki, - Todas nužingsniavo iki savo namų, iš kurių ,po kiek laiko, visada galėjai išgirsti triukšmaujant jo tėvą.