Sinsilos knygos ir kita.

Hmmm labai greit perskaičiau buvo įdomu.

malonu dar kart ;]

Įdomu man patiko Geografijos mokytojios persona xD

tai jooo ;D Šiaip malonu ;D

5 SKYRIUS
Triukšmo netenkant

Todas įžengė į savus namus. Jis jau tikėjosi išgirsti, kaip tėvas jam dėl įvairių dalykų priekaištauja, bet namuose buvo tylu. Vaikinas žinojo, kad jo tėvui dabar atostogos, tad per jas jis visada būdavo namuose. Buvo gan keista, tad jis žengė kelis žingsnius į priekį ir šūktelėjo:
- Aš jau čia!
Iš svėtainės atėjo apsiverkusi mama. Ji ranka šluostėsi ašaras, kurios pačios bėgo jos skruostu. Ašarotomis akimis ji pažvelgė į Todą.
- Kas atsitiko? – Todas neramiai paklausė savo mamos. Žinoma, jis tikėjosi kažko negero.
- Žinai, tavo tėvas daug ant tavęs šaukdavo... Aišku ir ant manęs... Bet jis buvo geras žmogus...
- Gal ir buvo, dabar nieko tokia nematau, - Todas ramiai atsakė, sukryžiuodamas rankas. – Dabar jis nemoka šnekėti nepakeltu tonu.
- O tu kada susimąstei kodėl? – Jo motina žengė atgal į svėtainę. O šis nusėkė paskui ją.
- Nežinau... – Todas nuleido galvą. – Ko gero ne...
Jo mama šyptelėjo, tada atsisėdo į fotelį šalia židinio, kuriame spragsėjo raudona ugnelė. Mostu ji Todui į kitą fotelį, kur šis ir atsisėdo.
- O aš susimąstydavau... Žinau tiksliai dėl ko...
- Dėl to kad netyčia išmetei tos dienos laikraštį?!– Todas buvo netekęs kantrybės.
- Ne, dėl išdavystės, dėl jos vaisiaus – tavęs. – moteris vengė savo sūnaus akių.
Todas susimąstė. Tas, ką jis visus šešioliką metų laikė tėvu, nėra jo giminaitis. Jis neturi to paties kraujo...
- Tada visiškai aišku, kodėl mes taip nesugebam susišnekėti, - Todas ramiai atsakė, nes jam nebuvo svarbu santykiai su savo tėvu. – Bet... kur jis dabar?
- Išėjo, - motina apsiverkė, uždengusi savo dideles rudas akis. – Išėjo...
- Aš matau, kad jis išėjęs iš na... – Todas nuščiuvo.
Motina, pastebėjusi sustingusį savo sūnų, verkdama aiškino :
- Išėjo, jau nebegrįš... Girtas prie vairo buvo...
- Jis visada pridaro sau ir kitiems problemų, - Todas puikiai laikėsi, nors galėtų pradėti ašaroti kaip ir jo mama. – Netekom triukšmo. Nujaučiau, kad kažkas atsitiks.
Moteriškė pradėjo stipriau bliauti, o Todas atsikėlė iš fotelio ir išėjo iš svėtainės. Atsirėmęs į koridoriaus sieną, jis graudžiai pažvelgė į tądien niūrų dangų. Liūdesys po truputį atslūgo, gal būt dėl to, kad jis negalėjo prisiminti nieko gero, ką padarė jam mirusysis. Nieko... Net šeimos albume jis visada atsiskyręs stovėjo nuo žmonos ir, nors ir netikro, sūnaus.

Na gal jau eina į Trikses xD

Ne, čia tik vieta, kur jis sužino, kodėl jo tėvas taip jį engė.

:D Nu joa gal...

Tai mama viską per ašaras pasakoja ;]

nu tai va...
Lauksiu toliau :D

o bus dar daliu as geriu karstya sokalda

Ismok rašyti ;]

Šinšila, sorris, kad taip ilgai nesirodžiau, bet vistiek Labai fainai, verda intrigos Šiaip įdomiai ir užvedančiai rašai, vis norisi sulaukti kitos dalies Tai vat... laukiuu..... ;DDD

micius-m rašo:o bus dar daliu as geriu karstya sokalda

Žinoma, kad bus.
Nesiruošiu sustoti, jei komentuosite.

O jos užtat nebebus ;[

Pati išvarei.

6 SKYRIUS
Geros nuotaikos receptas

Kitą rytą, Linda jau stovėjo prie Todo durų. Ji jau tikėjosi būti apšaukta, kad taip anksti braunasi į jų namus. Bet šįkart duris atidarė vaikino mama. Ši buvo ant pečių užsidėjusi skraistę, kuria jau antra diena šluostosi ašaras.Išvydusi Lindą, ji tarstelėjo tik „Todas savo kambaryje“ ir lėtais žingsniais nuėjo į šviesią virtuvę. Linda jautėsi labai nemaloniai, bet mikliai laiptais nubėgo aukštyn pas draugą. Pabeldusi į duris, ji tikėjosi išgirsti kaip visada linksmą Todą. Šis atidarė ir šyptelėjęs tarstelėjo užeit į kambarį. Tai buvo dar keisčiau, mat dažniausiai jis iškart čiuožė turėklu į pirmą aukštą, dėl ko jo tėvas vėl pakeldavo skandalą. Linda nedrąsiai užėjo ir atsisėdo ant jo lovos krašto. Na, o Todas atsisėdo ant kedės, buvusios prie rašomojo stalo. Vėl pažvelgė pro langą taip pat, kaip geografijos kabinete, šį kart matėsi, kad jis tikrai liūdi ir ne dėl to, kad jam trūksta laisvės. Mergina sunerimo.
- Kažkaip nejauku pas jus... – ji bandė susisiekti su Todu.
- Gali būt, - šis vėl šyptelėjo, tiesą sakant, gan dirbtinai.
- O tai... Gal eime?
- Galim, tik kad nelabai turiu nuotaikos...
- Todai, pasakyk kas atsitiko. Žinau, kad kažkas ne taip. Juk pažįstu tave.
- Tėvas mirė.
Linda susiėmė už burnos. Va kodėl čia tokia nejauki atmosfera. Ji atsiminė visus tuos kartus, kai jie, neklausydami ką sako jo tėvas, išeidavo iš jo namų, žinoma, tiesiu taikymu pas Čarlį ir Maiklą.
- Ne tai svarbiausia... – Todas numojo ranka. – Jis visą tai darė tik todėl, kad neesu jo tikras sūnus. Jam rūpėjo tik tai.
- Tavo mama tikrai kenčia... – Linda nuleido galvą žemyn, kai prisiminė tą moteriškę.
- Žinoma, juk mirė tėtis, o dar pasakiau, kad taip jam ir reik šįryt.
- Nekankink jos taip. – Linda su viltim žvelgė į Todo akis. – Kas tau padėtų?
- Dar viena naktis miške...
Mergina išsišiepė. Ji nemane, kad jis dabar galėtų tai padaryti, bet pasirodo, jis to nori. Vėl pajusti kraujo kvapą ir visas raudonas per balkoną įšokti į savo kambarį.Vėl tempti šiukšlių maišą link savartyno...
- Tai tada tuo labiau eime, - ji kilstelėjo antakiais vis dar šypsodamasi ta sava gudria šypsena. – Juk susitarsim, kaip ten viskas bus.
Todas atsisuko į Lindą. Gal minutę žiūrėjo į ją, tada linktelėjo galva, pritardamas. „Bingo!“ šūktelėjo mintyse mergina ir jie abu nulipo laiptais į pirmą aukštą. Išgirdusi triukšmą, iš virtuvės į jų didelį holą išėjo jo motina. Ji liūdnai žvelgė savo blyškiomis akimis, lyg sakydama „Kodėl tu išeini?“. Todas vos išvengė jų žvilgsnių susidūrimo, mat jei būtų pažvelgęs jai į akis, iškart liktų savo namuose.

Liux matosi ,kad stengiesi ;]

palauk aš pataisysiu, nes truputį pakeičiau ( prirašiau gabaliuką ir pavadinimą pakeičiau dalies

Va vis geriau

Aš ir manau, kad taip geriau.

Šinše tuoj galėsi išleisti savos kurybos knyga :d
ir pirmai man duosi paskaityti :D:D

Pfff... ;D
Gerai, mielasai paršiuk xD